Pirmieji elektriniai šviesoforai pasirodė 1919 metais Niujorke

Lėtai, su dideliu vargu manipuliuodamas diržų sistema policininkas paeiliui „atidarinėdavo” raudoną arba žalią šviesą. Šia technikos naujove londoniečiai naudojosi kelerius metus, kol išrastasis šviesoforas nesusprogo.

Kai kuriose stambiausių carinės Rusijos miestų — Maskvos ir Peterburgo —sankryžose taip pat buvo įrengti tų laikų „šviesoforai”, kurie šiandieninius beveik niekuo nebuvo panašūs, o labiau priminė fanerinį laikrodį raudonai ir žaliai nudažytu „ciferblatu”. Kai eismo reguliuotojas nustatydavo rodyklę žaliąją skritulio pusę, tai reikšdavo, kad kelias laisvas, galima važiuoti.

Pirmieji elektriniai šviesoforai pasirodė 1919 metais Niujorke ir Čikagoje, o 1924 m. — Europoje. Šie šviesoforai irgi turėjo tik du signalus — raudoną ir žalią šviesą, o apie jos pasikeitimą perspėdavo policininko švilpukas. 1929 metais Los Andžele, 1930 m. Mančesteryje įrengti pirmieji šviesoforai pėstiesiems. 1930 metais šviesofore atsiranda trečioji — geltona spalva.

Tarybų Sąjungoje 1929 metais buvo naudojami nesudėtingos konstrukcijos gatvių semaforai: neaukštas stovas su pasukama strėle. 1930 metais Maskvoje ir Leningrade įrengti pirmieji elektriniai šviesoforai.

Įdomu kitkas — jau automobilių epochos apyaušryje įmonės bijojo skriejančio automobilio. Net sportininkams lenktynių metu nebuvo leidžiama važiuoti greičiau už „paprastus mirtinguosius”. 1894 metų birželio mėnesį, kai Prancūzijoje įvyko pirmosios automobilių lenktynės, policija kategoriškai pareikalavo sumažinti didžiausią judėjimo greitį nuo 17 iki 12,5 kilometro per valandą.

1899 metų rugsėjo mėn. Niujorke automobilio katastrofoje žuvo žmogus, nekilnojamo turto agentas Herbertas Blisas — pirmoji automobilio auka pasaulyje.

Tie, kurie pažeidžia dabartines eismo taisykles ir kuriuos policija suranda pagal automobilio numerio skaičių ir raides, vargu ar žino, kad šias metalines lenteles sugalvojo patys automobilistai.

Praėjusio amžiaus pabaigoje pirmųjų automobilių savininkai, didžiuodamiesi modernišku daiktu, sumanė juos ženklinti skiriamaisiais užrašais. Pirmasis automobilis su užrašu pasirodė 1901 metais Berlyno gatvėse. Prie jo pritvirtintoje lentelėje buvo parašyta „JA-1″. Toks buvo pirmasis pasaulyje automobilio ženklas. Mada numeruoti automobilius paplito labai greitai, bet niekas nesusimąstė, kodėl šios mados pradininkas komersantas Rudolfas Hercogas savo automobilį paženklino būtent šiomis raidėmis ir šiuo skaičiumi. Tik vėliau istorikams pavyko nustatyti, kad raidės JA — mylimos žmonos Johanos Anker inicialai, o skaičiumi „1″ komersantas nusprendęs įamžinti savo meilę žmonai — pirmąją ir vienintelę.

Automobilio vairuotojo teisių, kaip ir paties automobilio, gimtinė — Vokietija. Vos pasirodžius pirmiesiems automobiliams, prie jų vairo galėjo sėsti visi, kas turėjo pakankamai lėšų šiam nepigiam madingam daiktui įsigyti. Norėdamas apsaugoti pasaulį nuo automobilio avarijų vienas vokiečių žurnalas pasiūlė policijai patikrinti, ar savininkai moka vairuoti automobilius. Pirmosios vairuotojo teisės buvo išduotos 1910 metais. Dabar jos yra svarbiausias bet kurios šalies automobilio vairuotojo dokumentas, o kai kuriose valstybėse ji privalo turėti net arklių transporto savininkai, dviratininkai. Meksikoje vairuotojų teises turi net asilui ir mulų šeimininkai.

Brangiai superkame automobilius Vilniuje, Kaune ir likusioje Lietuvoje.

Replikaras – savo išvaizda nuo senovinių nesiskiriantis automobilis

Patiko? Pasidalink

Pagrindinė sąlyga įveikti šoninį slydimą — sankabos išjungimas

Automobilio slydimo tiesia kryptimi zonos ilgis priklauso ne tik nuo pirktų vasarinių padangų internete sukibimo koeficiento dydžio, bet ir nuo automobilio greičio kvadrato. Kai važiavimo greitis didelis, tiesioginio slydimo tarpas, blokavus ratus, gali būti didesnis kaip 100 m. Visiškai suprantamas pavojus, kurį kelia toks ilgas automobilio slydimas.

Toliau reikia išmokti susidoroti su šoniniu slydimu. Juo visų pirma slysta užpakaliniai automobilio ratai (tokį slydimą vairuotojai vadina šoniniu užnešimu).

Tuo tikslu pasirenkama slidi gatvė, kurioje nėra judėjimo. Turi būti kelio atkarpa su nedideliu šoniniu nuolydžiu. Važiuodamas 10 km/h greičiu, vairuotojas staigiai stabdo. Automobilis pradeda slysti blokuotais ratais, jo užpakalinė dalis nukrypsta, į kelio nuolydžio pusę. Manevras atliekamas keletą kartų, kad vairuotojas galėtų su juo apsiprasti. Tačiau nerekomenduojama važiuoti didesniu greičiu kaip 20 km/h.

Vėliau vairuotojas atlieka tokius pratimus. Pasirinkęs posūkį slidžiame kelyje, be transporto priemonių ir pėsčiųjų judėjimo, jis važiuoja vidutiniu greičiu ir staigiai bei stipriai pasuka. Taip sukant, automobilio užpakalinė dalis nuslysta į išorinę posūkio pusę ir automobilis pradeda važiuoti šonu. Tokiu būdu besimokantis vairuotojas sąmoningai sudaro situaciją, kurios rūpestingai vengia patyrę vairuotojai, ypač važiuodami dideliu greičiu. Šoninis slydimas gali būti didelės avarijos priežastis.

Vairuotojui, išmokusiam susidoroti su tokiu slydimu, jis nepavojingas.

Automobilių supirkimas Šiauliuose po šoninio slydimo.

Kaipgi su šiuo slydimu susidoroti? Reikia stengtis, kad šoninio slydimo metu automobilio priekiniai ratai riedėtų nustatytu keliu. Tad automobilio užpakalinei daliai slystelėjus dešinėn, vairuotojas privalo greitai pasukti automobilio ratus į tą pačią pusę. Ratai pasukami tuo stipriau, kuo didesnis automobilio šoninis slydimas. Tai vienintelis būdas suvaldyti automobilį šoninio slydimo atveju. Jeigu šis veiksmas nerezultatyvus, suvaldyti automobilio neįmanoma. Šoninio slydimo padariniai gali būti tragiški.

Pagrindinė sąlyga įveikti šoninį slydimą — sankabos išjungimas. Vairuotojų profesionalų ir sportininkų tarpe šiuo klausimu yra daugybė skirtingų nuomonių arba tiesiog klaidingo supratimo. Daugelis mano, kad sankabos išjungti nereikia, kiti tvirtina, kad reikia padidinti variklio alkūninio veleno apsisukimus. Taip pat nėra vieningos nuomonės, kaip įveikti automobilių su priekiniais ir užpakaliniais varančiaisiais ratais šoninį slydimą.

Tačiau visi šie tvirtinimai nepagrįsti nei teoriškai, nei praktiškai. Vykstant šoniniam slydimui, visų pirma reikia pašalinti bet kokį momentą (momentas — jėgos ir peties sandauga), arba pavaros sukimo momentą, arba stabdymo momentą, kad jis neveiktų ratų, ir tik po to atitinkamai nukreipti priekinius ratus.

Šoninio slydimo metu stabdyti negalima, nes stabdant jis tik padidėja ir pavojinga situacija darosi neįveikiama.

Patiko? Pasidalink